Pagrindiniai sveikatos filosofijos teiginiai:

1. Žmogus – tai vientisas organizmas, o ne atskirai veikiančių organų visuma. Todėl susirgus reikia padėti visam organizmui.

2. Ligos simptomas (požymis) – tai organizmo apsauginė reakcija, bandymas pranešti mums, kad padarėme kažką blogai ir turime nustatyti sutrikimų priežastis. Nuodugnus simptomo ištyrimas atveria mums kelią į pasveikimą, o jo likvidavimas (pavyzdžiui, tabletė nuo galvos skausmo) ilgainiui sukelia lėtinį susirgimą ir negrįžtamus pokyčius.

3. Visas ligas galima suskirstyti į ūmias ir lėtines.
Ūmiomis ligomis susergama, kai organizmą veikia dirgiklis, kurio jėga yra stipresnė už organizmo apsauginius rezervus (pavyzdžiui, nudegimai, traumos, apsinuodijimai, infekcijos ir t.t.). Tuomet organizmas, stengdamasis pasveikti, „įjungia“ savo apsauginius mechanizmus, kad atkurtų balansą. Tokiu atveju gydant turi būti siekiama pašalinti pirmines priežastis ir padėti organizmui greitai atsistatyti. Padedančios greitai pasveikti metodikos gali būti įvairios – homeopatija, hirudoterapija, osteopatija, valymo procedūros, pagaliau, cheminiai preparatai. Svarbiausia, kad paskirtas gydymas būtų adekvatus, ir žmogus galėtų pasveikti greitai ir galutinai bei išvengtų komplikacijų.
Lėtinėmis ligomis susergama, kai organizmą ilgą laiką veikia traumuojantis veiksnys, kurio pirminis poveikis nėra didesnis už organizmo apsauginius rezervus. Pavyzdžiui, nuolatinė netaisyklinga mityba sukelia aterosklerozę, hipertenziją. Neadekvatus fizinis krūvis – stuburo pokyčius ir t.t. Be to, toks poveikis palaipsniui pažeidžia sveikatos balansą visose srityse (pažeidžiamas protingas ligos suvokimas, atsiranda emocinių sutrikimų, nuvertinamas gyvenimas, blogėja santykiai su supančiu pasauliu). Tokiu atveju gydymas negali apsiriboti vien pirminės priežasties pašalinimu, jis turėtų apimti visus mūsų gyvenimo aspektus. Ir pasveikti įmanoma tik tada, kai ligonis kartu su gydytoju žengia nuo ligos sveikatos link.