Bronchinė astma

Bronchinė astma yra sunki liga ir labai svarbu yra suprasti priežastis, iš kur ji atsiranda. Bronchinė astma išsivysto tuomet, kai yra pernelyg didelis atsargumas ir pernelyg stipriai bandoma nuo kažko apsisaugoti.

Bronchinės astmos esmė yra tai, kad imuninė sistema perstipriai reaguoja į tam tikrą visiškai normalų reiškinį. Bronchinės astmos pradžia yra sensibilizacija, t.y. įsijautrinimas. Pavyzdžiui, organizmas nuolatos kontaktuoja su didesniu kiekiu dulkių, pūkų, namų dulkių erkutėmis ir ilgainiui tampa labai jautrus šioms dalelėms. Jautrumas kaupiasi ir kaupiasi, kol galiausiai organizmas nenorėdamas su įkvepiamu oru įsileisti erzinančių dirgiklių, visiškai blokuoja kvėpavimą. Tokiu atveju neįsileidžiama ne tik dulkių ir kitų dirgiklių, bet ir gyvybiškai reikalingo oro. Fiziologinį bronchinės astmos atsiradimą vaikui galima paaiškinti pavyzdžiu, kai vaikas yra auginamas labai uždaromis sąlygomis – gyvenama retai vėdinamose patalpose, kuriose prisikaupia daug dulkių, mažai laiko leidžiama gryname ore. Tokiomis sąlygomis sensibilizacijos (įjautrinančių) agentų kiekis ore didėja ir išauga tikimybė atsirasti bronchinei astmai. Vaiko organizmas į aplinkos dirgiklius reaguoja greičiau, jautriau, jis sensibilizuojasi greičiau nei suaugęs žmogus. Bronchinės astmos profilaktika yra gyventi laisvai, nebandyti perdaug užsidaryti ar nuo kažko pernelyg stipriai apsisaugoti.

Pasveikimas nuo bronchinės astmos yra organizmo išmokymas normaliai reaguoti į dirginančius reiškinius.

Klinikoje turėjome atvejį, kai kreipėsi mama su 5 metų vaiku, kuriam buvo labai stipri bronchinė astma. Vaikui užeidavo tokie stiprūs priepuoliai, jog jis kone dusdavo. Vaikas jau turėjo nepagydomos bronchinės astmos diagnozę, kurią gydytojai grindė perdideliu eozinofilų kiekiu kraujyje.

Per osteopatijos seansus buvo surastos ligos priežastys ir jos išspręstos. Pasirodo, vaikas sirgo dėl perdidelės mamos globos ir baimių, kad vaikui kažko neatsitiktų. Vaikas gimė labai lauktas, nes mamai buvo jau virš 40 metų. Gimdymas buvo sklandus, mama vaiką pagimdė pati. Mama nuolat perdaug saugojo vaiką, sudarė stiprią apsaugos aurą ir vaikas nesąmoningai tapo nuolat pasiruošęs kovai. Vaiko imuninė sistema buvo nuolat stimuliuojama, kas ir provokavo stiprius priepuolius.

Osteopatijos seansai padėjo vaikui atsipalaiduoti ir sugrąžinti imunitetą į normalų veiklos rėžimą. Įdomu yra tai, kad šiuo atveju daugiau reikėjo dirbti ne su vaiku, o su mama. Tikrosos priežastys buvo susijusios būtent su pernelyg dideliu mamos noru savo vienintelį vaiką globoti ir apsaugoti nuo visų galimų pavojų. Vaikui sveikstant ir jau pasveikus mama dar lankydavosi konsultacijose, kad galutinai išspręstų situacijas taip suteikdama galimybę sūnui visiškai pasveikti.