Refleksinė diagnostika

Visceralinė refleksinė diagnostika (WRD) – tikslus visų organų ir sistemų veiklos įvertinimo metodas. Ši diagnostika padeda tiksliai įvardinti priežastis, dėl kurių įvyko vienoki ar kitoki organizmo sutrikimai.

Vaizdžiau tariant, jeigu tenka kažką remontuoti ar taisyti, pirmiausiai reikia nustatyti tikslią gedimo priežastį. Tai aksioma, galiojanti bet kuriai veiklai.

Pavyzdžiui, jeigu sugedo telefonas arba neužsiveda automobilis, mes, suprantama, iš pradžių kartą kitą imamės patys savarankiškai, paskubomis, bandymų būdu pašalinti gedimą. Jeigu rezultato nepasiekiame, kreipiamės pagalbos į specialistą. Patirties turintis ir išmanatis savo darbą specialistas išsiaiškina gedimo priežastį ir, jeigu tai įmanoma, prikelia mums brangų daiktą antram gyvenimui.

Tačiau tik remonto nepakanka. Tikras specialistas dar patars, ką daryti, kad daiktas mums tarnautų ilgai ir daugiau negestų. Deja, tokių specialistų su laiku vis mažiau ir mažiau. Jie ištiesų įgauna ypatingą vertę. Juk paprasčiau yra pakeisti sugedusią dalį arba nusipirkti naują, modernų daiktą…

Žinoma, su vartojimo daiktais taip gal ir geriau – jeigu yra galimybė, įsigyti naują. O ką daryti su sveikata? Nusipirkti naujos rankos ar kojos, smegenų ar širdies neįmanoma. Todėl gydytojo, kuris iš pradžių nustato tikrąją negalios priežastį, padeda pasveikti, o galiausiai nurodo kelią į sveiką gyvenimą, vertė yra kur kas didesnė, negu meistro, gebančio taisyti lengvai pakeičiamus vartojimo daiktus.

Sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės. Gali būti. Meistro darbas prasideda nuo gedimo paieškos. Tai beveik neginčytina. Bet galima visiškai kategoriškai teigti, kad gydymas prasideda nuo diagnostikos.

WRD grindžiama trimis pagrindiniais medicinos mokslo principais:

1. Organizmas – tai vieninga visuma. Jo dalijimas į organus tėra tik sąlyginis. Todėl suserga ne organas, o visas organizmas;

2. Organizmas bando simptomais papasakoti, kas ir kodėl jam yra blogai;

3. Organizmas nori pasveikti, naudodamas savo vidinius rezervus.

Taigi, atlikdamas WRD, gydytojas pirmiausiai turi išsiaiškinti, kaip veikia visi organai ir sistemos. Tam gydytojas taiko specialias metodikas – auskultaciją (klausymą), palpaciją (apčiuopą), perkusiją (stuksenimą) ir kt. Šiais ir kitais būdais nustatomi visų be išimties organų ir sistemų patologiniai pakitimai. Remdamasis gautais duomenimis, gydytojas susidaro išsamų ligos vaizdą ir suranda visas patologinio proceso grandis. Toks požiūris leidžia tiksliai nustatyti, kokie gydymo metodai geriausiai padės atkurti organų ir sistemų funkcijas, kartu visapusiškai ir efektyviausiai išnaudojant visus vidinius paciento organizmo rezervus. Tik visuminė, integrali diagnostika padės gydytojui pasirinkti tas profilaktikos kryptis, kurios leis pacientui, išsigydžius konkrečią patologiją, dar ilgai mėgautis visaverčiu gyvenimu.